Jei atsimerkčiau

Nauja – jau dvylikta – Rimvydo Stankevičiaus knyga nuosekliai pasakoja vieno žmogaus patirtis nuo vaikystės iki senatvės ir netgi pomirtinės būties nuojautų.

Apibendrintai galima pasakyti, kad tai vieno gyvenimo, vienos tikrovės aprašymas. Unikalu, kad ši tikrovė matoma ne biografo, ne dokumentalisto ir netgi ne racionalaus proto žmogaus, o įprastos pasaulio sampratos nepaisančio vidinio vaiko ar sielos akimis.

Kalbėdami apie tikrovę paprastai esame linkę ją apkarpyti, supaprastinti, kad ji nesikirstų su sveiku protu, su fizikos ir kitais visuotinai pripažintais dėsniais. Tokios adaptuotos versijos kuria iliuziją, neva, visi gyvename bendroje, visuotinėje tikrovėje. Tačiau taip nėra – kiekvienas gyvename savojoje, į kitų tikroves panašioje tik iš pirmo žvilgsnio.

Juk visa, kas egzistuoja mūsų fantazijose, sapnuose, pasąmonėje, nuojautose – egzistuoja ir mūsų tikrovėje. Tiesiog apie visas tas sunkiai įvardyjamas, sunkiai kitiems papasakojamas, o ir sau sunkiai pripažįstamas tikrovės puses beveik niekas nesiryžta kalbėti – nebent tik kvantinė fizika ir, žinoma, poezija.

Būtent apie tai – apie „gyvenimo pamušalą“ ir kalba poetas šioje knygoje.

Rimvydas Stankevičius – vienas garsiausių pastarojo laiko lietuvių poetų, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas.